PRISIPAŽĮSTU,

Prabundu ryte pirmiausia dėl to, kad išjungčiau žadintuvą.

Labas rytas išprotėjęs pasauli!.. Dar dvi akys prasimerkė, kad ir vėl pažiūrėtų kaip tau sekasi šiandien. Dar dvi rankos pasirąžė, lyg norėdamos tave apkabinti. Bet ne. 

Neapsigauk.

Rytais gyvenimo prasmę beturi tik minkštų žąsies pūkų prikimšta pagalvė ir sapnų šešėliai, kurie kaip dūmai slapstosi pakampėmis susigėdę, kad gali būti perregimi. .

Pažiūriu pro langą, koks oras (tada žinau, kokius batus autis ir, ar prireiks tos idiotiškos kepurės), ar nesimato šaligatvy kraujo balos, kaip kad aną rytą;  įsijungiu radiją, paklausyti horoskopo, suvilgau veidą kalkėtu krano vandeniu, perkandu sudžiūvusios duonos ir pasibaigusio galiojimo dešros sumuštinį ir imuosi darbo:

Pasitikrinti paštą.

Naujienas nešioja jau ne balandžiai nešioja, todėl atveriu ne langą, o laptopą, ir pamatau iš už kalnų

pakylančią saulę - tiksliau sustingusį atviruko vaizdelį darbalaukio ekrane. Kažkas tai matė iš tikro... Tas kas matė, keldavosi be žadintuvo; juk ten nuspalvintas pasaulis, kitomis spalvomis, kita kultūra, kitu kvėpavimu.

SUPRANTU,

kad, gražu ten, kur neesi; kad kvepia, tai, ko nevalgai; kad pavydi to, ko neturi. 

TAČIAU TIKIU,

kad bet kokius pasiekimus ir naujus atradimus stabdo tik vidinės kliūtys.

TODĖL LINKIU:

Kiekvieną rytą pradėti ne taip kaip vakar ar užvakar, tam, kad kiekvieną vakarą turėtum vis naują priežastį, kodėl ši diena buvo nuostabiausia.
Linkiu svajoti be sienų.
Gyventi be batraiščių

ir

Mylėti be priekaištų.